Arba kitaip - meškos, sniegas liepą ir tušonkės
Grįžęs iš “super sėkmingo” pirmo savo gyvenime hike Ukrainoje buvau toks užsidegęs vėl įsivelti į kalnų nuotykius, kad nepraėjus nei mėnesiui jau dardėjau Lenkijos keliukais link Zakopanės. Ugnė dar nebuvo pamiršusi Ukrainos nuotykių, tad vietoje jos prikalbinau vieną savo draugą veltis į šią avantiūrą.
Vienas iš Zakopanės maršrutų, kuriuo einame su NIEKO BAISAUS bendruomenės nariais
Kadangi mums pasirodė mažas išbandymas tiesiog hikinti (norėčiau pažymėti, kad tai buvo mano ANTRAS kartas kalnuose, o draugo PIRMAS), mes nusprendėme paskaninti kelionę nuotykių prieskoniais ir nakvoti palapinėje kalnuose. Daug kas klausė - ar galima tai daryti Zakopanėje? Ne. Dar klausė, ar nebijom sutikti meškų - uoj kiek ten jų gali būti atsakydavom. 15min. nuo žygio pradžios sutikome mešką su dviem meškiukais. Taip, kad aplinkiniai buvo atrodo geriau apsvarstę mūsų fix idėjas nei mes patys. :D
Daugiau meškų niekada nesutikome, bet stirnas - kiekvieną kartą
Tačiau šį sykį nusprendėme rimtai pasiruošti su maistu. Juk planavome ant kalno palapinėje praleisti 3 naktis! Nusipirkome maišą obuolių, krūvą tušonkės, žalios vištos (juk pasikepsim!), 2 litrus “Coca cola” ir, žinoma, butelį viskio - juk kaip nepakelsi taurelės už sėkmingą užlipimą. Tai visa ši maisto manta plius palapinė, miegmaišiai, kilimėliai… kiekvienam po 25kg kuprinę.
Pradėjus po truputį kopti į kalną ir matydami kreivus lenkų žvilgsnius supratome, kad savo didžiąjame plane palikome spragų.
Pirmiausia, nėra pati geriausia idėja lipti į kalną su tokio svorio kuprinėmis, kad ir kokie “iron man” bebūtume, antra - kuo aukščiau pakyli, tuo mažiau augmenijos aplink, tad vištos nelabai buvo ant ko kepti. Trečia - su apranga vis dar nebuvau pasimokęs… Įsivaizduokite, liepos vidurys, pasistatome palapinę (su kaip tikimės nuostabiu vaizdu į kalnus), o ryte atsegus duris pamatome vien pilkumą aplink ir sniegą. Šortai, peršlampamos pirštinės ir vėjyje plėvesuojantis lietpaltis gal kiek geriau už pasirengimą Ukrainoje, kur žygiavau su “Convers’ais”, bet neženkliai.
Orginali nuotrauka su to žygio 25 kg. kuprine
Susižvalgom su draugu ir be žodžių suprantame vienas kitą - pakuojame manatkes ir leidžiamės žemyn. Pakaks vienos nakties. Kol stovime su savo šortais ir surinkinėjame vėjo taršomą palapinę, su mumis sveikinasi žiemiškai apsirengę lenkai, o mes mintyse tik galvojame apie šiltą maistą… taip ir neiškeptą vištą parsinešėme žemyn.
Šią istoriją aš kaskart pasakoju naujai surinktai žmonių grupei pirmą vakarą Zakopanėje, prieš sekančios dienos žygį. Ne tik skaniai pasijuokiame, bet ir dar kartą pasikartojame, kaip pasiruošti, ką pasiimti sekančiai dienai.
Sniegą pamatyti Zakopanėje - dažnas reiškinys
Nori važiuoti hikinti į Zakopanę su pamatuotais nuotykiais? Sezoną pradedame birželio mėnesį, uždarome rugsėjį. Nori jungtis? Rašyk!
Comments